ŠIRVINTOS MIESTELIO IR LIETUVOS RYŠIAI
Pirmosios mano rastos žinios apie XX a. pradžios lietuvių ir vokiečių santykius yra iš to meto spaudos. 1913 m. laikraštyje „Viltis“ rašoma, kad Širvintoje viskas vokiška, tik vienas užrašas ant Mirbecho vartų lietuviškai skelbia, kad ten yra „Užėjimas lietuvių pakeleivių“, iš kur lietuviai emigrantai vežami į Eitkūnus. Iš kituose šaltiniuose pateiktos informacijos, galima spręsti, kad ten lietuviškų užrašų buvo mažai, todėl kad beveik visi Širvintoje dažniausiai besilankantys lietuviai mokėjo vokiečių kalbą.
Lietuviai su Širvintomis siejami ekonominiu aspektu – teigiama, kad vokiečių miestelį išlaiko lietuviai, pirkdami daug daiktų, o ypač drabužių. Prekės dažniausia gabenamos kontrabanda. Taip pat rašoma, kad Kudirkos Naumiesčio gyventojai į Širvintas eina gerti „likerių“. Tų pačių metų „Vilties“ liepos mėnesio numeryje rašoma apie Širvintoje rengiamą lietuvių vakarą. Tilžės „Birutės“ draugija nori suartinti ir supažindinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautiečius vakaronės metu per prakalbas, dainas, deklamacijas, muziką, šokius, vaidybą. 1914 m. tame pačiame laikraštyje gėdijamasi, kad 1914 m. rugpjūčio mėnesį rusams užėmus Širvintą, o daugeliui miestelio gyventojų išvykus, Naumiestyje pasklido gandai, kad ten galima gauti visokių dalykų nemokamai. Rašoma, kad daiktai už menkas kainas buvo perkami iš kareivių arba paimami už dyką.
Ne vienas naumiestiškis savo atsiminimuose teigia, kad Širvintos ir Naumiesčio santykiai buvo glaudūs, paremti bendradarbiavimu ir draugyste. Teigiama, kad per savaitę sieną pereidavo apie 800 žmonių. Romas Puodžiukaitis prisiminė, jog Širvintoje vyravo vokiečių ir lietuvių kalbos – ne vienas vokiečių parduotuvių savininkas mokėjo lietuviškai kaip ir ne vienas naumiestiškis buvo pramokęs vokiečių kalbą. Prisiminimuose minimi krautuvininkai Šveinbergeris, Datas, Torkleris, daktaras Šmeras. Ona Žacanevičienė prisimena pas Šveinbergerį pirkusi dviratį išsimokėtinai. Lietuviai Širvintoje pirkdavo mėlynes, bruknes, grybus, žiemą – batus, eidavo pas fatografą, dantų gydytoją. Neretai jaunimas eidavo portveino ir kitų skanėstų pasmaguriauti. Daugiausia iš vokiškojo miestelio buvo gabenami drabužiai, avalynė ar kitos smulkmenos (Priedas Nr. 1), o į ten – maisto produktai. Ūkininkai iš Kudirkos Naumiesčio apylinkių atgabendavo pieną į Širvintos pieninę, kuris būdavo riebesnis, nei ten pardavinėjamas. Viena širvintiškė prisimena, kad tėvai Kudirkos Naumiestyje pirko gyvulių: arklių, karvių, kiaulę, avį, naminių paukščių: žąsų, vištų. Turgaus dienomis širvintiškiai Kudirkos Naumiestyje gausiai pirkdavo uogas, vaisius, grybus, nešdavo kiek tik galima mėsos ir kitų maisto produktų. Maisto parduotuves Naumiestyje turėjo Agliniškis, Šneideraitienė, Katisonovas, Achambachas, o Katisonui atidarius valgyklą, vokiečiai ten eidavo praleisti laiką, pasivaišinti. Prisimenama, kaip muitininkai gerai pažinojo vieni kitus abiejose sienos pusėse, sveikindavosi, teiraudavosi kaip sekasi. Visi akcentuoja, kad prekyba tarp miestelių buvo labai aktyvi. Kadangi ne visas prekes per muitinę buvo galima persinešti aktyvi buvo ir kontrabanda. Prekės buvo gabenamos per Širvintos ir Šešupės upes naktimis, dalį jų pasienio policija sučiupdavo, prekes nusavindavo.
Ona Žacanevičienė prisiminė, kad turint leidimą, buvo galima vykti ne daugiau kaip 10 kilometrų į kitą pasienio pusę. Daug lietuvių ten vykdavo uždarbiauti, kadangi viena markė buvo lygi 2,5 lito. Abiems pusėms tai buvo naudingas bendradarbiavimas.
Širvintiškiai ir naumiestiškiai susitikdavo ne tik prekyvietėse, šventėse ar darbuose, tačiau ir konkuruodavo sporte, futbolo aikštėje. 1926 m. „Trimite“ rašoma apie vykusias futbolo varžybas tarp Naumiesčio LFLS ir Vokietijos „Sport Verein Schirwindt“. Naumiesčio komanda laimėjo 6:1.
1930 m. „Dienoje“ patvirtinami naumiestiškių prisiminimai ir išlikusi vokiečių tendencija Naumiestyje pirkti maisto produktus, ypač uogas ir vaisius. Informuojama, kad lietuviai Širvintoje perka apelsinus, saldumynus, gėrimus, pigesnius ar geresnės kokybės daiktus. Teigiama, kad daug kas kitoj pasienio pusėje mokėjo lietuviškai, o mūsų tautiečiai norėdavo pasirodyti mokantys vokiečių kalbą ir stengdavosi ja kalbėti. Straipsnyje minima, kad nemažai kas savo vaikučius leidžia į Širvintos mokyklą, manydami, jog ten daugiau kultūros.
1931 m. pabaigoje „Lietuvos aide“ pranešama, kad Vokietijos vyriausybė pradėjo siaurinti lengvatas įvežant prekes, labai sumažintas prekių be muitų įvežimo kiekis. Be muito buvo galima vežti prekes, kurios neviršija 15 pfeningių, o po priimtos pataisos, tik tas, kurios neviršija 5 pfeningių.
1933 m. kovą Vokietijoje į valdžią atėjo naciai. Tų pačių metų vasaros pabaigoje spaudoje rašoma apie pasikeitusius santykius su Širvintos miesto gyventojais. Teigiama, kad jie pasidarė stačiokiški. Rašoma, apie Vokietijos krašte pirktų prekių pabrangimą, ir neapsimokėjimą verstis kontrabanda iš vokiškos kosmetikos, kadangi lietuviška tapo pigesnė ir kokybiškesnė. Pranešimo autorius teigia, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių Širvintoje nėra ką veikti, tačiau Širvintos miestiečiai negali išsiversti be lietuviškų produktų – atvyksta sviesto, miltų, cukraus, mėsos ir kitų smulkmenų. 1934 m. laikraštyje „A.B.C.“ pasirodo žinia dėl didėjančios kontrabandos į Vokietiją, ypač ties Naumiesčiu, kadangi Vokietijoje maisto produktų kainos, kai kuriems gyventojams tapo neįkandamos. Kitas straipsnelis praneša tai, kad įtampą tarp Lietuvos ir Vokietijos santykių jaučia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Teigiama, kad susikivirčiję vaikai ant Šešupės ledo, ginčą sprendė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais – apsimėtė grumstais ir akmenimis. Lietuvių vaikai vokietukus nuvijo į Širvintos miestelį ir grįžo dainuodami. Panašių įvykių prisiminė ir mokytojas Romas Puodžiukaitis. Hitleriui atėjus į valdžią Širvintoje buvo uždarytos žydų parduotuvės, žydai pradanginti. Naumiesčio žydai dėl to pergyveno, o žydų paaugliai dažnai organizuodavo muštynes prieš vokiečių paauglius. Kudirkos Naumiesčio žydai samdydavosi miestelio paauglius už saldainius ir eidavo prie Širvintos upelio mėtytis akmenimis. Vaikai kaudavosi įnirtingai kartais priversdavo vieni kitus bėgti iki savo miestelio centro.
1935 m. „Dienoje“ rašoma, kad ties Kudirkos Naumiesčiu pasieniečiai iš vokiečių pusės beveik nieko nepraleidžia, tačiau lietuviai keliauja į Širvintą, norėdami užsidirbti. Legaliu būdu perneša apelsinų, migdolų pakelių, mašinų detalių. Pasakojama, kad vokietukai iš kitos upės pusės šūkauja ir grasina, taip pat buvo atvykę apsižvalgyti karininkų. Pabuvę Širvintoje žmonės, parnešdavo žinią, kad norima Naumiestį užpulti ir padegti. Tam įtakos turėjo 1934-1935 m. įvykiai Klaipėdos krašte. 1934 m. buvo suimti, o 1935 m. teisiami antilietuviškos veiklos aktyvistai, dėl to į lietuvius buvo žiūrima priešiškai: 1934 m. Vokietija paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, 1935 m. prie Rytų Prūsijos sienos sutraukė dalį karinių pajėgų. Tokios žinios pasienio gyventojams kėlė nerimą.
1939 m. „Darbininke“ pasirodo žinia apie Vokietijoje dirbančius lietuvius. Juos ten priviliojo agentai, teigę, kad vokiečių darbininkai yra paimti į kariuomenę arba dirba fortifikacijos darbus, todėl Vokietijoje trūksta žmonių, galinčių atlikti reikiamus darbus, žadėjo gerą atlygį už darbą, maitinimą, neilgą darbo dieną – 6 valandų ir galėjimą išvažiuoti iš ten kada tik panorėjus. Straipsnyje rašoma, kad atsirado labai daug susidomėjusių – iš Vilkaviškio miesto ir apylinkės išbėgo daugiau kaip 70 darbininkų. Grįžusieji pasakojo, kad ten dirbti yra sunku, darbo valandos toli gražu nėra tokios trumpos, dirbant atsikvėpti neleidžiama, duodamas mažas kiekis maisto. Atlyginimas nemažas – 50 reichsmarkių, tačiau susitaupyti neišeina, nes reikia nusipirkti maisto, kuris labai brangus ir taip per mėnesį atlyginimo nelieka. Buvo tokių, kurie Vokietijoje išvykę kasė griovius – dirbo 5 dienas, 48 valandas per savaitę. Už valandą darbo mokėdavo 80 fenigių, nakvynė daržinėje, nepakankamas maisto kiekis, darbininkams tekdavo jo nusipirkti papildomai. Iš atlyginimo išskaičiuodavo 6 reichsmarkes ligonių kasai ir kitiems mokesčiams. Dirbant buvo uždrausta kalbėtis, negalima sugaišti laiko, nes viskas yra fiksuojama ir išskaičiuojama iš darbo užmokesčio. Važiuojant į miestą reikėjo palikti dalį uždarbio, kad darbininkas nepabėgtų. Rašoma, kad pasienio apsaugininkai tikrindavo grįžtančių į Lietuvą darbininkų pinigines ir neleisdavo persinešti daugiau kaip 10 reichsmarkių, turint daugiau siūlydavo praleisti smuklėse, nes vaikščioti po miestą beveik neleista. Smuklių savininkai labai laukdavo lietuvių, sakydavo „Vienas laba diena geriau už dešimt Gut Morgen“.
1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija. Vokiečių okupacijos metu Kudirkos Naumiesčio pietinėje pusėje buvo pastatytas didžiulis lageris rusų belaisviams. 1944 m. vasarą, artėjant frontui, Kudirkos Naumiesčio gyventojai buvo išvaryti į Vokietiją ir Žemaitiją. Pirmąją dieną bombardavo Naumiestį, kitą dieną Širvintą. Širvintiškiai jau taip pat buvo evakuoti. Vėlai rudenį sugrįžę Kudirkos Naumiesčio gyventojai rado vien griuvėsius ir degėsius, Širvintos miestelis išliko šiek tiek sveikesnis. Naumiesčio gyventojai turėjo pradėti gyvenimus iš naujo, atsistatyti, o nebuvo iš ko. 1945 m. Lietuva vėl sovietų valdžioje. Sovietai į Lietuvą iš Širvintos vežė plytas, akmenis keliams išpilti. Žmonės ne tik iš Kudirkos Naumiesčio, bet ir Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės parsivežė plytų, čerpių, kitų daiktų. Romas Puodžiukaitis prisimena, kad buvo galima sutikti žmonių atvykusių pasiieškoti daiktų net iš Kalvarijos.
Galima teigti, kad santykiai tarp Širvintos miestelio ir Lietuvos buvo intensyvūs, ypač iki 1933 m. Daugiausia santykiai plėtojami ekonominėje plotmėje su Kudirkos Naumiesčio gyventojais.
Lietuviai su Širvintomis siejami ekonominiu aspektu – teigiama, kad vokiečių miestelį išlaiko lietuviai, pirkdami daug daiktų, o ypač drabužių. Prekės dažniausia gabenamos kontrabanda. Taip pat rašoma, kad Kudirkos Naumiesčio gyventojai į Širvintas eina gerti „likerių“. Tų pačių metų „Vilties“ liepos mėnesio numeryje rašoma apie Širvintoje rengiamą lietuvių vakarą. Tilžės „Birutės“ draugija nori suartinti ir supažindinti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautiečius vakaronės metu per prakalbas, dainas, deklamacijas, muziką, šokius, vaidybą. 1914 m. tame pačiame laikraštyje gėdijamasi, kad 1914 m. rugpjūčio mėnesį rusams užėmus Širvintą, o daugeliui miestelio gyventojų išvykus, Naumiestyje pasklido gandai, kad ten galima gauti visokių dalykų nemokamai. Rašoma, kad daiktai už menkas kainas buvo perkami iš kareivių arba paimami už dyką.
Ne vienas naumiestiškis savo atsiminimuose teigia, kad Širvintos ir Naumiesčio santykiai buvo glaudūs, paremti bendradarbiavimu ir draugyste. Teigiama, kad per savaitę sieną pereidavo apie 800 žmonių. Romas Puodžiukaitis prisiminė, jog Širvintoje vyravo vokiečių ir lietuvių kalbos – ne vienas vokiečių parduotuvių savininkas mokėjo lietuviškai kaip ir ne vienas naumiestiškis buvo pramokęs vokiečių kalbą. Prisiminimuose minimi krautuvininkai Šveinbergeris, Datas, Torkleris, daktaras Šmeras. Ona Žacanevičienė prisimena pas Šveinbergerį pirkusi dviratį išsimokėtinai. Lietuviai Širvintoje pirkdavo mėlynes, bruknes, grybus, žiemą – batus, eidavo pas fatografą, dantų gydytoją. Neretai jaunimas eidavo portveino ir kitų skanėstų pasmaguriauti. Daugiausia iš vokiškojo miestelio buvo gabenami drabužiai, avalynė ar kitos smulkmenos (Priedas Nr. 1), o į ten – maisto produktai. Ūkininkai iš Kudirkos Naumiesčio apylinkių atgabendavo pieną į Širvintos pieninę, kuris būdavo riebesnis, nei ten pardavinėjamas. Viena širvintiškė prisimena, kad tėvai Kudirkos Naumiestyje pirko gyvulių: arklių, karvių, kiaulę, avį, naminių paukščių: žąsų, vištų. Turgaus dienomis širvintiškiai Kudirkos Naumiestyje gausiai pirkdavo uogas, vaisius, grybus, nešdavo kiek tik galima mėsos ir kitų maisto produktų. Maisto parduotuves Naumiestyje turėjo Agliniškis, Šneideraitienė, Katisonovas, Achambachas, o Katisonui atidarius valgyklą, vokiečiai ten eidavo praleisti laiką, pasivaišinti. Prisimenama, kaip muitininkai gerai pažinojo vieni kitus abiejose sienos pusėse, sveikindavosi, teiraudavosi kaip sekasi. Visi akcentuoja, kad prekyba tarp miestelių buvo labai aktyvi. Kadangi ne visas prekes per muitinę buvo galima persinešti aktyvi buvo ir kontrabanda. Prekės buvo gabenamos per Širvintos ir Šešupės upes naktimis, dalį jų pasienio policija sučiupdavo, prekes nusavindavo.
Ona Žacanevičienė prisiminė, kad turint leidimą, buvo galima vykti ne daugiau kaip 10 kilometrų į kitą pasienio pusę. Daug lietuvių ten vykdavo uždarbiauti, kadangi viena markė buvo lygi 2,5 lito. Abiems pusėms tai buvo naudingas bendradarbiavimas.
Širvintiškiai ir naumiestiškiai susitikdavo ne tik prekyvietėse, šventėse ar darbuose, tačiau ir konkuruodavo sporte, futbolo aikštėje. 1926 m. „Trimite“ rašoma apie vykusias futbolo varžybas tarp Naumiesčio LFLS ir Vokietijos „Sport Verein Schirwindt“. Naumiesčio komanda laimėjo 6:1.
1930 m. „Dienoje“ patvirtinami naumiestiškių prisiminimai ir išlikusi vokiečių tendencija Naumiestyje pirkti maisto produktus, ypač uogas ir vaisius. Informuojama, kad lietuviai Širvintoje perka apelsinus, saldumynus, gėrimus, pigesnius ar geresnės kokybės daiktus. Teigiama, kad daug kas kitoj pasienio pusėje mokėjo lietuviškai, o mūsų tautiečiai norėdavo pasirodyti mokantys vokiečių kalbą ir stengdavosi ja kalbėti. Straipsnyje minima, kad nemažai kas savo vaikučius leidžia į Širvintos mokyklą, manydami, jog ten daugiau kultūros.
1931 m. pabaigoje „Lietuvos aide“ pranešama, kad Vokietijos vyriausybė pradėjo siaurinti lengvatas įvežant prekes, labai sumažintas prekių be muitų įvežimo kiekis. Be muito buvo galima vežti prekes, kurios neviršija 15 pfeningių, o po priimtos pataisos, tik tas, kurios neviršija 5 pfeningių.
1933 m. kovą Vokietijoje į valdžią atėjo naciai. Tų pačių metų vasaros pabaigoje spaudoje rašoma apie pasikeitusius santykius su Širvintos miesto gyventojais. Teigiama, kad jie pasidarė stačiokiški. Rašoma, apie Vokietijos krašte pirktų prekių pabrangimą, ir neapsimokėjimą verstis kontrabanda iš vokiškos kosmetikos, kadangi lietuviška tapo pigesnė ir kokybiškesnė. Pranešimo autorius teigia, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių Širvintoje nėra ką veikti, tačiau Širvintos miestiečiai negali išsiversti be lietuviškų produktų – atvyksta sviesto, miltų, cukraus, mėsos ir kitų smulkmenų. 1934 m. laikraštyje „A.B.C.“ pasirodo žinia dėl didėjančios kontrabandos į Vokietiją, ypač ties Naumiesčiu, kadangi Vokietijoje maisto produktų kainos, kai kuriems gyventojams tapo neįkandamos. Kitas straipsnelis praneša tai, kad įtampą tarp Lietuvos ir Vokietijos santykių jaučia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Teigiama, kad susikivirčiję vaikai ant Šešupės ledo, ginčą sprendė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais – apsimėtė grumstais ir akmenimis. Lietuvių vaikai vokietukus nuvijo į Širvintos miestelį ir grįžo dainuodami. Panašių įvykių prisiminė ir mokytojas Romas Puodžiukaitis. Hitleriui atėjus į valdžią Širvintoje buvo uždarytos žydų parduotuvės, žydai pradanginti. Naumiesčio žydai dėl to pergyveno, o žydų paaugliai dažnai organizuodavo muštynes prieš vokiečių paauglius. Kudirkos Naumiesčio žydai samdydavosi miestelio paauglius už saldainius ir eidavo prie Širvintos upelio mėtytis akmenimis. Vaikai kaudavosi įnirtingai kartais priversdavo vieni kitus bėgti iki savo miestelio centro.
1935 m. „Dienoje“ rašoma, kad ties Kudirkos Naumiesčiu pasieniečiai iš vokiečių pusės beveik nieko nepraleidžia, tačiau lietuviai keliauja į Širvintą, norėdami užsidirbti. Legaliu būdu perneša apelsinų, migdolų pakelių, mašinų detalių. Pasakojama, kad vokietukai iš kitos upės pusės šūkauja ir grasina, taip pat buvo atvykę apsižvalgyti karininkų. Pabuvę Širvintoje žmonės, parnešdavo žinią, kad norima Naumiestį užpulti ir padegti. Tam įtakos turėjo 1934-1935 m. įvykiai Klaipėdos krašte. 1934 m. buvo suimti, o 1935 m. teisiami antilietuviškos veiklos aktyvistai, dėl to į lietuvius buvo žiūrima priešiškai: 1934 m. Vokietija paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, 1935 m. prie Rytų Prūsijos sienos sutraukė dalį karinių pajėgų. Tokios žinios pasienio gyventojams kėlė nerimą.
1939 m. „Darbininke“ pasirodo žinia apie Vokietijoje dirbančius lietuvius. Juos ten priviliojo agentai, teigę, kad vokiečių darbininkai yra paimti į kariuomenę arba dirba fortifikacijos darbus, todėl Vokietijoje trūksta žmonių, galinčių atlikti reikiamus darbus, žadėjo gerą atlygį už darbą, maitinimą, neilgą darbo dieną – 6 valandų ir galėjimą išvažiuoti iš ten kada tik panorėjus. Straipsnyje rašoma, kad atsirado labai daug susidomėjusių – iš Vilkaviškio miesto ir apylinkės išbėgo daugiau kaip 70 darbininkų. Grįžusieji pasakojo, kad ten dirbti yra sunku, darbo valandos toli gražu nėra tokios trumpos, dirbant atsikvėpti neleidžiama, duodamas mažas kiekis maisto. Atlyginimas nemažas – 50 reichsmarkių, tačiau susitaupyti neišeina, nes reikia nusipirkti maisto, kuris labai brangus ir taip per mėnesį atlyginimo nelieka. Buvo tokių, kurie Vokietijoje išvykę kasė griovius – dirbo 5 dienas, 48 valandas per savaitę. Už valandą darbo mokėdavo 80 fenigių, nakvynė daržinėje, nepakankamas maisto kiekis, darbininkams tekdavo jo nusipirkti papildomai. Iš atlyginimo išskaičiuodavo 6 reichsmarkes ligonių kasai ir kitiems mokesčiams. Dirbant buvo uždrausta kalbėtis, negalima sugaišti laiko, nes viskas yra fiksuojama ir išskaičiuojama iš darbo užmokesčio. Važiuojant į miestą reikėjo palikti dalį uždarbio, kad darbininkas nepabėgtų. Rašoma, kad pasienio apsaugininkai tikrindavo grįžtančių į Lietuvą darbininkų pinigines ir neleisdavo persinešti daugiau kaip 10 reichsmarkių, turint daugiau siūlydavo praleisti smuklėse, nes vaikščioti po miestą beveik neleista. Smuklių savininkai labai laukdavo lietuvių, sakydavo „Vienas laba diena geriau už dešimt Gut Morgen“.
1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija. Vokiečių okupacijos metu Kudirkos Naumiesčio pietinėje pusėje buvo pastatytas didžiulis lageris rusų belaisviams. 1944 m. vasarą, artėjant frontui, Kudirkos Naumiesčio gyventojai buvo išvaryti į Vokietiją ir Žemaitiją. Pirmąją dieną bombardavo Naumiestį, kitą dieną Širvintą. Širvintiškiai jau taip pat buvo evakuoti. Vėlai rudenį sugrįžę Kudirkos Naumiesčio gyventojai rado vien griuvėsius ir degėsius, Širvintos miestelis išliko šiek tiek sveikesnis. Naumiesčio gyventojai turėjo pradėti gyvenimus iš naujo, atsistatyti, o nebuvo iš ko. 1945 m. Lietuva vėl sovietų valdžioje. Sovietai į Lietuvą iš Širvintos vežė plytas, akmenis keliams išpilti. Žmonės ne tik iš Kudirkos Naumiesčio, bet ir Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės parsivežė plytų, čerpių, kitų daiktų. Romas Puodžiukaitis prisimena, kad buvo galima sutikti žmonių atvykusių pasiieškoti daiktų net iš Kalvarijos.
Galima teigti, kad santykiai tarp Širvintos miestelio ir Lietuvos buvo intensyvūs, ypač iki 1933 m. Daugiausia santykiai plėtojami ekonominėje plotmėje su Kudirkos Naumiesčio gyventojais.